tik noriu tarti, kad su šiuo kūriniu laimėjau pirmą vietą "jaunųjų literatų" konkurse. ačiū, kad skaitėt ir įvertinot, dėl jūsų gerų įvertinimų įsidrąsinau parodyti savo kūrybą ir kitiems. 💖

Noriu sutiktį jį gatvėje ir meiliai nusišypsoti

   Buvo nuostabus pavasario rytas. Mano veidu tyliai ir vos juntamai bėgiojo saulės spinduliai. Pramerkiau savo nuo ašarų išdžiuvusias akis, Jos šypsojosi. Žinau, kad šypsojosi, nes šypsojosi ir lūpos, ir širdis. Kaip šviesu kambaryje... Košmariška naktis baigėsi. Pravėriau langą ir godžiai įkvėpiau gaivaus oro. Rodėsi, kad man išaugo nuostabūs ir lengvi sparnai, kuriais, panorėjusi, galiu sklęsti virš pasaulio, virš visko. 

- Klausau. - išgirdau paskambinusi Svajūnui. 

- Labas, mano meile. Kaip miegojai? - pasiteiravau. 

- Gerai... lyg ir.. ai nežinau... - mykė jis. 

- Aha, puiku. Aš sutinku, aš sutinku tave paleisti. - džiugiai pasakiau ir šildžiausi prieš saulę. - Dabar niekas nuoširdžiai nebesiteiraus kaip tu miegojai, niekas ryte ir vakare nekartos kaip tave myli ir niekas nešokinės iš laimės, kuomet paskambinsi ir pasakysi, kad atvažiuoji. Niekas nebučiuos ir neglostys tavo padovanotų gėlių, tačiau tu dabar galėsi turėti bet kokią merginą, esi laisvas. Juk verta, taip? 

- Neverta. - atkirto trumpai. 

- O vėliau, po kiek laiko, ar nebus skaudu, ar neskaudės širdutės, kad taip su manimi pasielgei? - klausiau taip pat džiugiai ir šypsojausi. 

- Man jau dabar skaudu. 

Nusijuokiau. 

- Gerai, sėkmės tau didžiausios. Jeigu kada reiks bet kokios pagalbos, žinok, kad aš esu čia, aš visada su tavimi. Ai ir dar... 

- Taip?.. - ištarė jis verkdamas. 

- Pažadėk man vieną dalyką. Visus kitus pažadus sulaužei, tačiau šio - nemėgink. Prižadėk, prisieks viskuo brangiu, kad nei vienai merginai niekada neleisi patirt to, ką dabar patiriu aš. Pažadi? 

- Pažadu... 

- Šaunuolis! - pagyriau ir skruostu nubyrėjo karšta ašara. Tačiau ji buvo džiaugsmo, palaimos. Ji buvo iš meilės, o ne neapykantos. 

- Aš pas tave dar grįšiu... - su viltimi ir užsidegimu sakė dar kažką, tačiau per jo verkimą nieko negalėjau suprasti. 

- Bus per vėlu, mano meile. Supernova... Iki, myliu tave!

- Aš irgi tave myliu... - šį kartą šiuos žodžius girdėjau. Girdėjau kaip niekada garsiai, aiškiai, jie buvo tikri. 

   Ir jie išsiskyrė. Du žmonės, kurie karštai myli vienas kitą, tiesiog išsiskyrė. Svajūnas teisinosi, kad jie abu yra jauni ir jiems dar viskas prieš aky. Jis bijojo, kad jam reiks ją vesti ir visa jaunystė nueis per niek. Jam jaunystė - ieškojimai ir patyrimai, kuo daugiau merginų jis pažins, tuo labiau vertingas jo gyvenimas bus. O vargšė mergina tiesiog dar kartą buvo primaitinta pažadais ir palikta. Ją mylavo, ja rūpinosi ir žadėjo nuostabius dalykus, tačiau buvo tiesiog numesta kaip atsibodusi lėlė. Mergytė galvojo, kad Svajūnas jos vienintelis. Sakoma, kad tikra meilė nesibaigia. O jeigu baigėsi, vadinasi tai nebuvo meilė. 

   Ir dabar nežinau kur jis ir su kuo. Gal savo nuostabiai kvepiančiame glėbyje glaudžia kitą ir jaučiasi laimingas. O gal ne, gal kenčia ir nieko nevalgo. Bet vargu. 

   O aš surinkau visus drabužius, kurie buvo prisigėrę jo kvepalų. Paskutinį kartą pauosčiau ir sumečiau į skalbyklę. Svajūno nebėra, gyvenu toliau. Ir visai keista - nenoriu jo nei pasmaugti nei padegti jo namų. Noriu sutiktį jį gatvėje ir meiliai nusišypsoti. 

PABAIGA

Aš užsimerkiau

- Aš irgi tave labai myliu, Svajūnai, bet be tavęs gyventi nenoriu... Supranti, nematau prasmės. Man taip pirmą kartą. Pirmą kartą gyvenime aš galvoju apie jo nutraukimą, apie pasidavimą... Man taip nėra buvę... - nuoširdžiai kalbėjau jam į telefono ragelį. 

Kitame jo gale girdėjau nedrąsius vyriškus pasikukčiojimus.

- Nekalbėk taip, maldauju... Dabar aš tavęs maldauju. Baik! - rėkė jis vis įtraukdamas savo žavų nosiuką. 

- Aš pavargau būti skaudinama, Svajūnai. Tu visiškai nebeskiri man laiko, nesakai kur ir su kuo būni, nepaskambini ir nesirodai. 

- Mažyte... 

- Svajūnai, girdi? 

- Taip. 

- Ar atneši man ant kapo pačių gražiausių gėlių? Tų mano mėgstamiausių, su kuriomis atėjai pas mane pirmą kart? Tik šį kart daugiau. Trigubai, ar gerai? - prašiau jo ir šypsojaus, mano blase buvo ramuma ir palaima, akys žibėjo ir tamsus mano kambarys neatrodė toks tamsus. 

- Tu juokauji? Baik, maldauju... - jis maldavo manęs liautis, tačiau aš negalėjau. 

- Aš niekad nebuvau tokia drąsi. Kad ir koks nuobodus buvo mano gyvenimas, aš jį visad mylėjau ir gerbiau. Tu atėjai ir pakeitei jį iš pagrindų, o dabar viską vėl nugriovei ir dar sugriovei mano turėtus pamatus... ką aš čia kalbu. Susitiksim ten, danguj, jei toks egzistuoja. - pasakiau ir švelniai nusijuokiau. Nusijuokiau taip, kaip juokdavaus iš Svajūno juokelių, kada jis norėdavo mane pralinksminti. - Labanakt, mano meile. - tariau ir padėjau ragelį. 

   Atsikėliau ir nuėjusi į vonią atsidariau spintelę su vaistais. Ilgai tyrinėjau pakuotes. Nežinojau ką gert, kad neatsikelčiau daugiau. Buvau drąsi ir buvau pasiryžusi tai padaryti. Visos mano ateities svajonės ir planai tiesiog paliko mano galvą ir išnyko kaip dūmas danguje. Su šypsena veida prisileidau į stiklinę vandens ir toliau knaisiojausi tarp vaistų begalybės. Telefonas tylėjo. O kaip aš džiaugiausi, kad jis tylėjo. Staiga atsiminiau, kad neužrakinau buto durų. Beveik nuoga ir pasiruošusi parduoti velniui sielą, aš nubėgau iki durų ir jos atsivėrė. Už jų - Svajūnas. Visas sušilęs, su viena kuklia ašara ant skruosto, kuri baigė sudžiūti. Buvo matyti tik tas sunkus ašaros takas, kurį jai teko pereiti nuo akies. 

   Svajūnas pagriebė mane į savo glėbį. 

- Ką išgėrei? - klausė ir purtė mane. 

Aš juokiausi.

- Nieko, vandens... - atsakiau ir šypsojausi. 

Jis buvo pasimetęs. Mačiau, kad jo akyse buvo tuščia ir nyku. Jo lūpos kartojo "aš myliu tave", tačiau mano ausyse spengėjo tyla. Girdėjau viską, ką jis sako, tačiau ties tais žodžiais jis lyg prarasdavo balsą arba aš klausą. Tie trys žodžiai taip ir nepasiekdavo manęs, nesuvirpindavo širdutės, nenuskambėdavo. 

- Ko tu čia atvažiavai? - paklausiau visa laiminga ir apsimetanti, kad man viskas gerai. O galbūt man ir buvo viskas gerai, nepaisant viena po kitos mano veidu riedančių karštų ašarų. 

- Maldauju, nieko sau nesidaryk, meile mano. - pasakė. 

- Cha cha cha, meilė... - nusijuokiau. - Tu man šiandien per pietus pasakei, kad tu niekada negalėsi pasikeisti. Liepei man pačiai rinktis - būti visad skaudinama ar tik trumpam, tik tai akimirkai, kol tave pamiršiu. Sakei taip?

- Aš nežinau kaip kitaip tau paaiškinti... 

- Aš tave labai myliu. Iš visos savo širdutės. - kalbėjau ir bučiavau jam rankas. Tada apsikabinau jo kaklą. - Padarysiu viską, kad tik tu būtum laimingas. Net gi atstosiu nuo tavęs ir leisiu išeiti, kad nesijustum kaltas. Sakyk kitiems ką nori. Jei nori, sakyk, kad tai tu mane palikai. Aš tave myliu, todėl gerbsiu kiekvieną tavo veiksmą, kiekvieną sprendimą. Aš paleidžiu, eik, ieškok ko ieškai. - baigiau savo kalbą ir karštai jį pabučiavau. 

   Išgrūdau jį pro duris ir užsirakinau. Paskutinis garsas, kurį girdėjau, buvo jo kumščių trankymasis į mano duris, kuris nejučia susilygino su mano širdies plakimu. Tuk tuk, tuk tuk... Abu garsai buvo man nusibodę ir šlykštūs, aš užsimerkiau...

Niekis, aš kartais irgi palieku smegenis miegamajame

   Girdžiu kaip skamba telefonas, matau - skambina Svajūnas. 

- Ką veiki? Ir vėl guli? - klausia jis ir iš karto mėgina spėti. 

- Aha. - pasakiau ir apsiverčiau ant kito šono. 

Pasigirdo juokas.

- Gerai, ilsėkis dar kol su manimi negyveni. - pasakė jis man. 

- Tipo versi mane dirbt? - pasipiktinau. 

- Nu kaip... Turėsi tvarkytis namuose, aplinkoje, eisim daug veikt visko, gaminsim kartu, nebus kada gulėti. O kai atsigulsi dar ir kitą pareigą turėsi atlikti, ir tik tada galėsi voliotis tiek, kiek nori. - aiškino Svajūnas. 

Nusijuokiau. 

- Gerai. - atsakiau su neapsakomu džiugesiu balse, kad net pati jo nepažinau. 

- Gerai, brangioji, lekiu toliau dirbt. Norėjau tavo balsą išgirst, dar va parūkysiu ir prie darbų. Myliu, bučiuoju, dar paskambinsiu. - atsisveikino. 

- Aha! Aš irgi tave myliu, iki. - pačiulbėjau, nuraudau ir padėjau ragelį. 

   Akyse prašviesėjo, galvoje pragiedrėjo. Atsikėliau iš lovos, nupėdinau prie spintos ir patraukusi už rankenų atvėriau ją lyg kokius rojaus vartus. Ėmiau sklaid

yti sukabintus drabužius ir pamačiau tą žalią suknelę, kurią kadaise pirkome kartu su Solveiga. Kitą dieną būčiau įgrūdusi ją dar giliau į spintą, tačiau šiandien nebuvo ta diena. Drąsiai čiupau suknelę ir apsirengiau. Įlipau į aukščiausius turėtus aukštakulnius batus ir užsimečiau lengvą megztuką. Iš suknelės išvirtusią ir panosy pūpsančią krūtinę pridengiau pilku šaliu.

   Grakščiai žygiavau gatve ir visiems iš eilės dalinau savo nuoširdų žvilgsnį ir šypseną. Nuo manęs tiesiog garavo pasitikėjimas savimi, tvirtumas, žinojimas, ko noriu ir kur einu. O aš ėjau nusipirkti persikų. 

   Prekybcentryje rinkausi persikus. Maigiau juos rankose ir patikusius kroviau į maišelį. Visiškai nejaučiau saiko, nes tas rankiojimas ir idealių vaisių radimas buvo malonus. 

- Visai kaip gyvenime, ar ne? - staiga išgirdau vyrišką balsą, kuris man jau anksčiau buvo girdėtas. 

Tai buvo tas vyras, kurį sutikau aną kart gatvėje, kuomet išvedžiau Svajūno kalaitę nusilengvint. Tačiau vyrą pažinau tik iš akių ir balso, nes šis buvo visiškai pasikeitęs. Švarus, skaniai kvepėjo, buvo gražiai apsirengęs ir visas švytėjo. 

- Ką turit omenyje? - paklausiau, nors maniau, kad pirma derėjo pasisveikinti. 

- Visi atsirenka gražiausius, o tie palytėti trūkumų yra paliekami. 

Žiūrėjau į jį išplėtusi akis. 

- Aš apie vaisius. - paaiškino ir ėmė juoktis. 

- Ak, taip... - staiga sugrįžau į šį pasaulį ir vaidinau, kad viską supratau. - Kad jau už juos moku pinigus, norisi kuo geresnių. - pridūriau kažkokią nesąmonę. 

- Niekis, aš kartais irgi palieku smegenis miegamajame. - ėmė juoktis vyras ir sugniaužė saujoje laikomą šokoladuką. Mano akys nukrypo būtent į jį. 

- Jis mano anūkei. Susitaikiau su savo dukra, ji mane priėmė gyventi pas save. Trumpam, kol rasiu darbą. Vis ieškau, bet ką rasi, kai nebe jaunas esi. Senas žmogus tik pažiūrėt įdomus. 

- Džiaugiuosi už jus. - pasakiau ir įdaviau jam į rankas visą maišą gražiausių persikų ir pinigų už juos sumokėti. - Čia jūsų anūkei, ir jums, ir dukrai. Visiems. 

- Neatverkit savo sielos langų taip plačiai. - linktelėjęs pasakė ir nuėjo. 

   Ne visiškai supratau, ką jis turėjo omenyje. Tačiau manau, kad laikui bėgant suprasiu. Suprasiu, kai per plačiai tuos langus atversiu ir, matyt, dėl to kažkas nukentės. Tačiau aš nesu pratusi sukti dėlto galvos, todėl vėl prisikroviau persikų ir grįžau į namus. Su ta pačia suknia įkritau į fotelį ir prisikimšau vaisių. Tikiuosi, kad taip pat skaniai juos suvalgė ir vyras su anūke bei savo dukra. 

Žmonės kartais juk pildo pažadus, ar ne?

   Man įdomu, ar žmonės taip pat pastebi, kaip kinta mano elgesys ar čia tik aš? Negaliu suvokti kodėl, tačiau Svajūnas kasdiena vis kitoks. Nesakyčiau, kad tai blogai, jeigu jo evoliucija nebūtų tokia dažna ir ji man patiktų. Jis darosi grubus, dažnai apipilantis šaltu žodžių dušu, dažnai kalba apie smurtą, naudoja keistus, nemalonius žodžius. Nepasakyčiau, kad jis visada buvo mielas it kačiukas, tačiau jusdavau nuo jo sklindančią šilumą net per telefoną. Gal aš išsigalvoju? Galbūt jis mane tiek pripratino prie savo gero elgesio, kad jeigu jam nėra nuotaikos ir jis tai parodo, aš nebegaliu jo pažinti? Mąsčiau ir žiūrėdama į veidrodį šukavausi. Tvirtai surišau plaukus, šaltu vandeniu nuprausiau veidą ir vėl užsižiūrėjau į veidrodį. Tik jame nieko nemačiau, o galvojau. 

   Atlikusi eilinius buities darbus klestelėjau į lovą. Galva buvo sunki sunki, o kojų pirštų galiukai ėmė tirpti. Vėl susimąsčiau. Paskutinį kartą, kuomet matėmės su Svajūnu, jis elgėsi keistai. Lyg būtų kažką padaręs blogo ir norįs prisipažinti, tačiau negali, nes nežino, kaip sureaguosiu ir kaip viskas pasibaigs. Jis tai apkabina mane, tai vėl atsitraukia. Pažiūri į akis, o po akimirkos nusuka žvilgsnį. Dūsauja, nerimsta, neatsako į klausimus arba atsako iš dalies. Bijau. O jeigu jis mane išdavė ir bijo tai pasakyti? Kodėl aš tiesiog jo nepaklausiu? Ne, negaliu, o jeigu tai tik mano laki vaizduotė? Jis gali ne juokais įsižeisti, kad esu tokio požiūrio į jį. 

   Nuo minčių kaito galva, akys merkėsi ir aš nejučia užmigau. Sapnavau Jį. Tolstantį nuo manęs, laikantį kažko kito ranką, besišypsantį ir mojantį "sudie". Pabudau apsiverkusi ir išpilta ledinio prakaito. Ne. Vieną kartą jau patyriau išsikyrimą, per kurį mano širdis buvo sumalta pažeminimo ir nuoskaudų mėsmale. Ne. Taip negali būti. Šis sapnas negali būti pranašiškas. Nė iš tolo. Tai privalo likti tik košmaru ir pamoka, kad nereikia galvoti tokių nesąmonių. 

   Jis juk sakė... kad myli... ir niekada... nepaliks... Žmonės kartais juk pildo pažadus, ar ne? 

O jis paseilėjo savo pirštą ir ėmė

- O, siaube! - ironiškai sušuko Svajūnas tik metęs pirmą žvilgsnį į mane. Jis užsidegė automobilio salone įmontuotą šviesą. - O, mano siaube. - pakartojo, tik šį kart ramiau. 

Tvirtai suspaudžiau lūpas, atmečiau atgal plaukus ir vaikiškai smalsiu žvilgsniu žiūrėjau į jį. 

- Kam tu dažaisi? - paklausė ir lyg su pasišlykštėjimu žvelgė į mane. 

Mano tamsiai raudonos lūpos atsileido, o makiažas, kurį dariau visą valandą, rodėsi, lyg sutrukinėjo ir sudužo į šipulius. 

- Ir aš noriu būti graži. - atsakiau jam. 

Svajūnas juokėsi. 

- Tu man graži tada, kai pabundi ryte ir užsimiegojusiomis akimis sakai "labas rytas, brangusis, atnešk vandens". Šitos gąsdinančiai raudonos lūpos ir blakstienos iki pat manęs - nėra gražu. Dažaisi be reikalo. 

- O kada su reikalu reikia dažytis? - greit paklausiau. 

Tyla. 

- Na, pavyzdžiui, jeigu kokia šventė ar šiaip proga... ar į cirką eini... - aiškina man Svajūnas. 

Žiūrėjau į jį stingdandžiu žvilgsniu. O jis paseilėjo savo pirštą ir ėmė man nuo lūpų valyti patį brangiausią lūpdažį. Giliai atsidusau ir patraukiau jo ranką. 

- Supratau. - trumpai nukirtau ir užsisegiau striukę. 

   Svajūnas irgi suprato. Suprato, kad aš nemenkai įsižeidžiau ir viduje tiesiog kunkuliavau. Nors, tiesą sakant, pati nežinojau, kodėl ant jo pykau. Galbūt man tiesiog buvo skaudu matyti tokią jo reakciją, kuomet nesimatėme visą savaitę. 

   Staiga mano mintis nutraukė Svajūno staigus šoktelėjimas iš mašinos. Jis apėjo mašiną ir atidarė mano pusės dureles. Ištiesė savo vyrišką delną taip kviesdamas išlipti. Išlipau, tačiau jo rankos nepaliečiau. 

- Kas yra? Šalta lauke. - piktinausi. 

- Žiūrėk. - pasakė Svajūnas ir nuvedė mane atokiau nuo mašinos. Pritūpė. Ten, kur stovėjome, buvo šviežiai pasnigta, tačiau netoliese, po medžiais, žemė buvo šlapia ir žliugo purvu. Jis greitu žingsniu nuėjo iki tų medžių ir  įmerkė delną į purvą. Tada grįžo prie manęs ir prispaudė delną ant sniego. Po to ranką dar papurtė ir sniegas toje vietoje buvo visiškai supurvintas. 

- Matai? 

- Ką? 

- Čia - tavo veidas, kuomet tu jo nelieti jokiais dažais. - aiškina jis ir rodo į žvilgantį sniegą, kuris tiesiog užburia savo grožiu ir atrodo lyg brangiausi brangakmeniai. - O čia - kuomet prisitepi dalykų. - toliau aiškino ir pirštu rodė į supurvintą sniegą. 

- Nejaugi taip baisiai? - paklausiau ir delnu paliečiau savo veidą. 

- Klaikiai. - atsakė jis ir abu ėmėm juoktis. 

Ot gyvatė!

   Derėjausi su pardavėju, kad man tą kaktusą parduotų pigiau. Nors ir taip tik kelių pinigėlių teprašė, aš kaip koks Skrudžas Makdakas jų gailėjau ir norėjau sumokėti dar mažiau. Staiga pajutau mane apsivijančias rankas, iš kurių sunkėsi ilgesys ir meilė. 

- Labas. - išgirdau ausį kutenantį šnabždesį. 

Persukau kaklą ir prieš akis pamačiau Svajūną. Jis žvelgė į mane tokiu žvilgsniu, lyg būtų norėjęs čia pat imti ir suvalgyti. 

- Sveikas. Kaip tu čia? Juk sakei, kad liksi namuose. - paklausiau ir apkabinau jį per kaklą. 

- Vėliau papasakosiu. - atsakė jis ir patogiai pasidėjo rankas man ant liemens. - Ką čia turi? Kaktusą?

- Jo, nusipirkau dar vieną. 

- Tau dar negana? Namuose turi jų daugybę. - juokėsi Svajūnas ir vartė rankose vazonėlį su kaktusu, kuris beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų. Nesiskyrė jam, na, o man - tai buvo naujas, kitoks augalas. Pirštais braukė per spyglius, kol vienas jų jam skaudžiai įdūrė. 

- Taip tau ir reikia! - sušukau ir ėmiau kvatotis, kol Svajūnas mėgino išsitraukti spyglį iš piršto. Nejučia ir jis nusišypsojo, stipriai mane apkabino ir įkando į kaklą. 

   Žmonės į mus keistai žiūrėjo. Lyg būtume darę nusikaltimą ar kažką nepadoraus. Aš susinepatoginau, atstūmiau Svajūną nuo savęs. 

- Parveši mane namo? - paklausiau jo. - Aš jau noriu, visą dieną čia būnu. 

- Jo, žinoma. Tik pirma pas mane užsuksim. 

- Ko ten? - mykiau ir parodžiau didelį ne norą. 

- Padėsi man sutvarkyti mašinos saloną. Pameni, kur vakar išpylei bulvių traškučius? Tai, panele, tvarkysi. - priminė Svajūnas. 

Nekaltai suspaudžiau lūpas ir nusišypsojau.

- Gerai, gerai, sutvarkysiu. - pasakiau. 

- Galėtum ir mano viduje visą jovalą sutvarkyti. Per tave aš nieko nebesuprantu, ką jaučiu. Net naktimis nebepamiegu, vis apie tave, apie mus galvoju. - piktinosi vaikinas. 

- Ir ką gi ten galvot? - nerūpestingai paklausiau, nors degiau ir žaižaravau noru sužinoti visas smulkmenas. 

   Svajūnas tik pabučiavo mane į lūpas ir nieko neatsakė. Ot gyvatė, nenori dalintis. Nu gerai, paklaus jis manęs ko nors. Paklaus, o aš neatsakysiu. Galės rautis plaukus iš smalsumo, nė žodžio netarsiu, net kankinama! 

   Likusį laiką iki vakarienės, sėdėjome ant suoliuko parke ir pūtėm burbulus iš arbūzų skonio gumos. 

Kartojau "negaliu, negaliu, negaliu"

   Aš pramerkiau akis ir pamačiau, kad žiūriu ne į savo lubas. Tikrai, ne mano namai. Apsidairau - guliu ne savo lovoje. Šalia garsiai kvėpuoja miegantis Svajūnas. Abu dvokiam prakaitu, nes nežinia kiek laiko šitaip sulipę gulim. Pirmas dalykas apie kurį pagalvojau - noriu vandens. Ėmiau žadinti Svajų. Reikėjo gerai pasistengti, kad išsklaidyčiau jo sapnus ir pasikviesčiau grįžt į šį pasaulį. Galop jis užriaumojo ir prasimerkė. 

- Kas nutiko, mažyte? 

- Svajau, žiauriai gert noriu. Ta prasme lūpos taip išdžiuvę, kad jei nusišypsočiau, šios nubyrėtų. 

Jis ėmė kvatotis ir mane pabučiavo. Tai šiek tiek pataisė situaciją lūpoms ir nebesijautė, lyg būčiau valgiusi smėlį. Tiesa, tai padaręs vėl numetė galvą ant pagalvės.

- Svaaajau! Prašau, atnešk vandens gi. - neatlyžau ir judinau jį. 

- Tuoj. - pasakė jis ir negalėjo atplėšti akių. 

   Stūmiau jį iš lovos ir raginau eiti. Būčiau ir pati atsinešusi, bet žemai girdėjau jo tėčio ir mamos balsus, o mano rūbų niekur nesimatė. Gulėjau pusnuogė, įsisukusi į patalus, su nubyrėjusiu makiažu. Jaučiau, kad atrodžiau klaikiai, todėl apgraibomis po pagalve suradau Svajaus telefoną ir žvilgtelėjau. Būčiau buvusi ramesnė, jei būčiau nepamačiusi savo atvaizdo. Blakstienų tušo buvo visur. 

- Kaip žiauru. - sakiau ir pasiseilėjusi pirštą valiau veidą.

- Gražiai atrodai. Kaip šachtininkė. - pasakė Svajūnas ir stryktelėjo iš lovos. - Ar mano mieloji nori vandens ar arbatos? O gal šampano? - teiravosi jis besisupdamas į chalatą. 

   Bet tai koks mielas chalatas. Melsvas, su baltomis dėmėmis ir meškiuko uodegėle ant užpakalio. Nužiūrinėjau jo kūną. Ties kairiuoju šonu buvo pragulų žymės, o ant krūtinės raudonas plėmas nuo mano skruosto. Vyro krūtinė yra pati geriausia pagalvė. 

- Vandens!!! Ir greičiau. - pusbalsiu surikau ir atsisėdau lovoje. 

   Jis išėjo. Kambaryje likau viena. Greit nuskenavau visas kerteles, akimis radau savo drabužius ir jau siekiau paimti, bet į kambarį įėjo Svajūnas, nešinas stikline su vandeniu. Pamiršau apie rūbus ir ištiesiau abi rankas. Godžiai išgėriau visą vandenį. Būčiau ir visą kibirą išgėrus. Svajus išlindo iš chalato ir dribtelėjo į lovą, kartu pervertė ir mane. 

- Ai nulipk, nes apvemsiu. - grasinau jam, bet Svajui buvo nusispjaut. Jis tik dar labiau mane spaudė ir juokėsi. 

Sugalvojau paklaust.

- Kaip aš čia atsiradau? 

- Nepameni? - nustebo Svajūnas. 

Papurčiau galvą ir nusišypsojau. 

- Vakar pasiėmiau tave iš namų, atvažiavom pas mane. Atėjo draugų. Jūs, panelės, išgėrėt du su puse butelio šampano, o mes - alaus. Tu sudaužei dvi taures, prieš tai apsipylusi save jų turiniu. Nebepastovėjai ant kojų, tai nunešiau į kambarį ir paguldžiau. Grįžau pas draugus, pusvalandį dar paūžėm, visi išsiskirstė ir atėjau pas tave. Miegojom. - papasakojo Svajūnas ir pagaliau nusivoliojo nuo manęs. 

- Ir daugiau... nieko? Tik miegojom? - paklausiau jo ir jis suprato apie ką aš. 

- Žiauriai tavęs norėjau, bet negalėjau. Tu girta buvai. Negalėjau naudotis tuo, negalėjau. Žinai, kodėl? Nes aš tave myliu, bliamba. Buvo žiauru. Gulėjau tave apsikabinęs ir kaip koks impotentas kartojau "negaliu, negaliu, negaliu". O aš galiu ir dar kaip! 

   Ėmiau kikentis. Tada surimtėjau ir karštai jį pabučiavau. 

- Dar vandens. - pasakiau.

- Ė, rimtai? Aš ką tik atsiguliau... - suraukė antakius Svajus. 

- Eik tik. - liepiau ir vėl pabučiavau. 

   Aš jį myliu. 

Nusiraukyk kiek širdis geidžia

   Ėjau iš darbo su Solveiga. Skubėjom, greit dėstėm savo pavargusias kojas viena už kitos. Nesidairėm, žiūrėjom tik sau po kojomis. Nekalbėjom, buvom per daug pavargę ir išsikalbėję per dieną. Beskęsdama savo mintyse nė nepastebėjau, kaip mums iš paskos vilkosi automobilis. Raudonas. Svajūno. 

- Ilgai man taip reikės vilktis? - išgirdau jo balsą ir atsisukusi pamačiau jį besišypsantį nuo ausies iki ausies. 

Solveiga iškart ėmė kikentis. Svajūno mašinoje sedėjo du vaikinai. Vienas įkišęs nosį į telefoną, o kitas žiūrėjo į mus. 

- Ko bėgat iš darbo? - paklausė Svajus. 

- Anksčiau išleido. - atsakiau. 

- Matai kaip. Nu tai ką, viso gero. - tepasakė jis ir nurūko keliu. Jo balsas buvo šaltesnis už šaltą, pasakyme girdėjau ironiją. Šlykščią ironiją. Ir staiga prisiminiau, kur aš tai girdėjau. Tą vakarą ant kalno, kuomet mūsų draugystė patyrė supernovą. 

   Baisingiausiai įsižeidžiau. Nežinau, tiesiog pasidarė koktu, kad mes nesimatėme visą dieną, o privažiavęs prie manęs jis sugebėjo ištarti vos "viso gero". Aš moteris. 

   Ir neatsakiau į jo žinutes. Į vieną atsakiau. Daviau suprast, kad man nepatiko tas "viso gero", tačiau Svajūnas - vyras. Jis nesuprato. Ėmė skambinti. Aš neatsiliepiau, į žinutes neatsakiau. O tada jau ir jis suprato, kad kažkas negerai. 

   Gavau žinutę "viskas, atvažiuoju". Važiuok, važiuok. Aš nežadu išeiti. Mes jau atsisveikinom. Dar ir namų duris užsirakinsiu. Tačiau minutės bėgyje kažkas lyg šlapiu skuduru trenkė man per veidą. ir duris atrakinau, ir dar pati jam paskambinau, ir ėmiau eiti keliu ton pusėn, iš kurios jis turėtų atvažiuoti. Susitikome, aš jau buvau gerokai didelį kelio gabalą įveikusi pėščiomis. Šmurkštelėjau į mašiną ir sakau:

- Ko reikia? Aš skubu, sakyk greičiau. 

- Kur skubi? - paklausė. 

Greit sugalvojau melą. 

- Namie palikau puodą verdantį. Sriubą verdu. 

Svajūnas prunkštelėjo.

- Tik nevalgyk jos. - patarė, nes aš nemoku gaminti. 

- Tai? - apsimečiau negirdėjusi, ką jis pasakė. 

Svajus nusišypsojo ir atsiduso. Iš kišenės ištraukė citriną ir įdavė man į rankas. 

- Citr... 

- Citrina. Kad nustotum raukytis. Suvalgyk, nusiraukyk kiek širdis geidžia ir tada jau liaukis. - pertraukė jis mane ir paaiškino, kodėl duoda mano geltoną geltoną citriną.

Vien pažiūrėjus į ją man sutraukė lūpas. 

- O čia po citrinos. - pasakė ir ant kelių padėjo šokolado plytelę. 

- Aš per tave sustorėsiu. - pasipiktinau, nes šokoladų nuo jo turiu jau keturis per dvi dienas. 

   Jis palinko prie manęs ir stipriai pabučiavo, lyg pritardamas šiai minčiai, lyg to ir siekdamas. Atsakiau jam tuo pačiu, nes tiesiog kitaip negalėjau. Dar ir lipdama iš mašinos sugrįžau ir pabučiavau jį. Susitarėm rytoj vakare susitikti.

   Į namus nuskubėjau bėgomis. Gal iš laimės, o gal rimtai patikėjau savo melu, kad verdu sriubą ir man reik skubėti. 

Ok!

- Kaip tu, kaip dienėlė? - šį kartą Svajūnas buvo kalbesnis ir apipylė mane klausimais. 

   O aš patenkinta ir išsišiepusi pasakojau, juokiausi ir vėl pasakojau. Ir jis pats man daug papasakojo. Apie viską, ką veikė užsieny ir kodėl buvo išvykęs. Stovėjome ramioje mašinų aikštelėje, Svajūnas buvo padėjęs galvą man ant kelių ir įsijautęs kalbėjo. Aš žiūrėjau į jį ir galvojau "koks tu gražus", pusės jo žodžių gerai nenugirsdavau, todėl vis perklausdavau. Jo judančios rusvos lūpos taip viliojo ir traukė, jog pati nejutau kaip pasilenkiau ir pabučiavau jį. Jis perskrodė mane žvilgsniu ir tada pabučiavo mane pats. 

- Visgi myli mane. - pasakė ramiu ir patenkintu balsu, pakėlė galvą ir pagarsino muziką. 

   Ėmė makaluoti pirštais ir linguoti galva. Tuose gestuose įžvelgiau šokio judesius. Garsiai garsiai ir nuoširdžiai nuoširdžiai nusijuokiau. Svajūnas nutildė muziką. 

- Varom pasivažinėt? - pasiūlė ir užkūrė automobilio variklį. 

   Linktelėjau. Norėjau daugiau nei tik linktelėti. Norėjau šaukti ir klykti, kad sutinku, kad noriu, kad važiuojam. Jis paėmė mano ranką ir mūsų pirštai susinėrė. Kaip kokia dėlionė, idealiai tinkanti viena kitai. Laikė jis mano ranką, o aš jo. Laikėm ir nepasileidom nepaisant to, kad rankos ėmė nenormaliai prakaituoti. Tačiau tai rodos, netrukdė nei Svajūnui, nei man. Bėgius jis perjunginėjo laisva ranka, paleisdamas vairą. Geriau rizikavo nulėkti nuo kelio ar pasibučiuoti su kita juosta važiuojančiomis transporto priemonėmis, nei paleisti mano ranką. Nuo to mano kūnu bėgomis lakstė kraujas, viskas viduje virė, kunkuliavo, po to aušo ir vėl virė. Pilve neskraidė drugiai. Jame tarsi paukščiai suko lizdus.  Na, tiesiog buvo gera. 

- Ir aš noriu keistis, žinai? Ta prasme, aš buvau tau neištikimas tris kart. - prakalbo Svajūnas rimtu tonu. Apie neištikimybes visas aš žinojau ir dėl to labai pergyvenau. - Prieš kelias dienas supratau, kad laikas man surimtėti. Noriu kontrolės, noriu pastovumo, noriu Jos, kuri būtų visą dieną mano mintyse. O šiuo metu ta Ji esi tu. Būk gera, būk mano. Ką sakysi?  

   Šypsojaus. 

- Tu rimtai? - paklausiau nejučia. 

- Taip. Labai rimtai. - atsakė Svajūnas ir dar tvirčiau suspaudė mano ranką. - Tu keistai mane veiki, žinai? Nesi kokia išsišokėlė, isterikė, pamaiva ar šiaip nesuprantama moteris. Tu kitokia. 

   Į rankos suspaudimą atsakiau tuo pačiu, tik tris kart stipresniu. Akimirką patylėjau ir palaukiau. Gal jis dar ką nors sakys? Ir  pasakė: 

- Nekankink, tark žodį paskutinį. 

- Ok! - džiugiai sušukau ir išsišiepiau. 

- Ok? - paklausė jis sutrikęs. 

   Palinkau link jo ir karštai įsisiurbiau į lūpas. "Ok?" - galvojau. Rimtai? Aš tesugebėjau pasakyti tik ok? Gerai, kad dar susigriebiau pabučiuoti ir tai iš dalies pataisė visą šią situaciją. Įsivaizduoju save prie kokio nors altoriaus sakančią "ok" į klausimą ar sutinki tokį ir tokį imti į vyrus. Nuo tų minčių šiek tiek nuraudau ir Svajūnas netruko to pastebėti. 

- Aš išalkau. Tu ko nors nori? 

Atgavau savo spalvą ir atsakiau:

- Aha, norėčiau vištienos.